SVEIKATA SAVO JĖGOMIS
Sveikata ir kitos problemosDienos aktualijosTema diskusijaiTeisingo maitinimosi problemosRaktas į džiaugsmingą gyvenimąDr. R. Follio metodasAr mokate gerti vandenįJūsų organizmas neserga - jis ištroškęsOzonas ir vanduoDAR LABAI SVARBI INFORMACIJA APIE VANDENĮDesiderataGyvenimo filosofijaAJURVEDA-pagal ajurvedą žarnyno toksinai ir kaip jų išvengtiNORBEKOVASSU DŽOK stebuklasTiesus stuburasNatūralus šilkasKosmosas ir sveikataNuoširdūs patarimai, kaip padėti mirštančiamApie maneIšsilavinimasParduotuvė
Pagalba po mirties
Pagalba
Nuoširdūs patarimai
Dvasinė pagalba
Pagalba po mirties

    

 
 
 
                                        PAGALBA PO MIRTIES
      Dažnai šių dienų pasaulyje gedintiems po kieno nors mirties bene giliausią sielvartą
    kelia įsitikinimas, kad niekaip negalima pagelbėti išėjusiam iš gyvenimo mylimam  ar
    artimam žmogui - įsitikinimas, kuris dar labiau apsunkina ir aptemdo jų netekties
    vienatvę. Tačiau tai netiesa. Yra daug būdų padėti mirusiems bei padėti sau patiems
    išgyventi jų nebūvimą. Tibeto budizmo požiūris į gyvenimą ir mirtį yra visa aprėpiantis,
    nes nėra jokių pertvarų tarp to ką vadiname mirtimi ir ką vadiname gyvenimu: viskas
    glaudžiai susiję. Spindulinga galia ir šiluma, kurias skleidžia atjautos kupina širdis, gali
    pagelbėti esantiems visuose būviuose ir visuose sferose. Mums tenka visa atsakomybė
    ne tik už šį, bet ir už būsimus mūsų gyvenimus. Pasirodo, kad mūsų dvasia po mirties tampa
    mentaliniu (permatomu) kūnu, kuris sugrįžta į namus. Jis stebi namiškius ir negali suprasti,
    kodėl jo niekas nemato. Pasirodo, kad tokiame būvyje mentalinis kūnas kas savaitę tą pačią
    dieną vėl ir vėl išgyvena mirtį. Visą tai trunka keturiasdešimt devynias dienas, todėl šio
    tarpsnio metu gyvieji gali daugiausia padėti mirusiam.
       Praėjus metams po mirties surengiama dar viena atnašavimo ceremonija su vaišėmis.
    Vėliau ima pamažu formuotis ir dominuoti ateinantis gyvenimas.
       Kai kuriuose aprašymuose minimas  nuosprendis, savotiška gyvenimo peržiūra, panaši į
    pomirtinį teismą, sutinkama daugelyje pasaulio kultūrų. Iš tikro visas teismas vyksta
    mūsų prote. Teismo scena taip pat rodo, kad iš tikro visų svarbiausios yra kiekvieno
    mūsų veiksmo paskatos, rodo, kad mūsų poelgių, žodžių bei minčių pasekmės yra
    neišvengiamos, kaip ir jų palikti mumyse įspaudai bei įpročiai.
        Tai reiškia, kad mums tenka visa atsakomybė ne tik už šį, bet ir už būsimus
    gyvenimus. Jei neįveiksime visų neigiamų įpročių bei polinkių dabar, kol esame gyvi,
    jei leisite jiems užvaldyti Jūsų protą, tai būsite bejėgė jų auka, stumdoma šian ir ten .
        Ypač neatidėliotinos pagalbos reikia tiems, kurie patyrė smurtinę ar staigią mirtį,
        Maldos ir užpirktos mišios nėra vienintelės priemonės padėti mirusiems. Galime jų
    vardu imtis labdaros ligonių ar kitų vargstančiųjų labui. Galime atiduoti jų daiktus
    skurstantiems. Galime už juos prisidėti prie humanitarinių ar dvasinių žygių. Svarbu
    visą gėrį ir nuopelnus skirti mirusiam žmogui, o dar geriau visiems mirusiems, kad jie
    galėtų sėkmingiau atgimti ir įsigyti palankesnias sąlygas naujame gyvenime.
         Budistų tikėjimas tvirtina, kad mirusiojo sąmonė yra aiškiaregė, septynis kartus
    vaiskesnė nei gyvenime, todėl nepaprastai svarbu, kad mirus mylimam žmogui Jūs
    visąlaik  kiek išgalėdami stengtumėtės būti dėmesingi ir savo poelgiais jo nesutrikdyti
    ir neužgauti. Nes kai mirusysis grįžta pas tuos, su kuriais jam teko išsiskirti, ar kurie
    buvo pakviesti jo labui atlikti dvasinių apeigų, jis geba savo naujame esaties būvyje
    ne tik regėti visa tai kas vyksta, bet ir tiesiogiai skaityti kitų mintis. Jei giminės
    gudrauja ir kivirčijasi, dalydamiesi palikimą (kaip svarbu viską sutvarkyti laiku !),
    jei jų kalbas ir mintis  valdo vien prieraišumas turtui bei priešiškumas, o ne tikra
    meilė mirusiam, - visa tai gali pakenkti ir pastūmėti į nelaimingą atgimimą.
        Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad mirusysis regi, kaip dvasininkai tariamai meldžiasi
    už jį, tačiau be jokio nuoširdaus noro jam padėti, išsiblaškę, galvodami apie visokias
    smulkmenas - jis tada gali prarasti bet kokį turėtą tikėjimą.
        Galima suprasti, kodėl tarp gedinčių žmonių turi vyrauti meilė, sutarimas ir harmonija. 
    
 

                                                           

 gy