SVEIKATA SAVO JĖGOMIS
Sveikata ir kitos problemosDienos aktualijosTema diskusijaiTeisingo maitinimosi problemosRaktas į džiaugsmingą gyvenimąDr. R. Follio metodasAr mokate gerti vandenįJūsų organizmas neserga - jis ištroškęsOzonas ir vanduoDAR LABAI SVARBI INFORMACIJA APIE VANDENĮDesiderataGyvenimo filosofijaAJURVEDA-pagal ajurvedą žarnyno toksinai ir kaip jų išvengtiNORBEKOVASSU DŽOK stebuklasTiesus stuburasNatūralus šilkasKosmosas ir sveikataNuoširdūs patarimai, kaip padėti mirštančiamApie maneIšsilavinimasParduotuvė
Dvasinė pagalba
Pagalba
Nuoširdūs patarimai
Dvasinė pagalba
Pagalba po mirties

 

              DVASINĖ PAGALBA
 
   Labai gaila, tačiau pas mus mirštantieji palikti be dėmesio ir XXI amžiuje tai neatleistinas abejingumas. Galime sakyti drasiai, kad pas mus žmonės dažniausiai miršta vienatvėje, visiškai nusiminę, apimti nevilties ir be jokios dvasinės pagalbos, gal išskyrus tuos atvejus, kai pakviečiamas, mirštančio žmogaus pageidavimu, jo tikėjimo tarnas: kunigas, šventikas, popas ir pn.
   Kokia prasmė turėti priemones skristi į Mėnulį, kai dar nesugebame vienas kitam padėti mirti oriai ir su viltimi. Tikros demokratijos idealas kaip neginčyjama teisė turi aprėpti ir kvalifikuota kiekvienam prieinama dvasinę globą. Dažniausiai stebimos didelės vidinės žmogaus kančios, kylančios iš mirties baimės, tiek suvoktos tiek ir ne. Deja, mūsų kultūra beširdiškai dalykiška ir neigianti bet kokią dvasinę mirštančiojo vertę, kad žmonės, susirgę mirtina liga, bijo būti išmesti lauk lyg nebenudingos prekės. Daugelis tikėjimo praktikų aktyviai aiškina, kad reikia melstis už mirštančiuosius, bet apie dvasinę globą dažnai pamiršta. Dauguma pas mus pareiškia mirusiems dėmesį tik ateidami į laidotuves. Reiškia nėra jokios paramos ar įžvalgos, tuo metu, kai  tampame labiausiai pažeidžiami. Visos nūdienio pasaulio pretenzijos į galią ir sėkmę liks tuščiavidurės, kol kiekvienas žmogus mūsų visuomenėje negalės mirti daugiau ar mažiau tikroje ramybėje ir kol nebus pasistenkta to pasiekti.
   Kartą vienai jaunai gydytojai, ką tik baigusiai medicinos fakultetą, pačią pirmą jos darbo dieną teko stovėti prie mirštančiojo lovos. Tai jai buvo baisus smūgis. Niekas niekada jos nemokė, kaip ir mūsų Lietuvėlėje, kaip tokiais atvejais elgtis. Ar tai ne stulbinantis aplaidumas?
   Vienas senukas gulėjo lovoje, įsistebeilijęs į sieną. Jis buvo vienut vienutėlis, jo nelankė nei giminės nei draugai. Toji jauna gydytoja prie jo priėjo. Senuko akys pritvinko ašarų ir jis virpančiu balsu uždavė jai klausimą, kurio ji mažiausiai tikėjosi: „Ar manote, kad Dievas man atleis nuodėmes?“ Gydytoja visiškai pasimetė, nes kad ir kokią prestižinę auktąją baigė – jos niekas nemokė, neparuošė spręsti dvasinių klausimų, ji tiesiog nesuvokė, kaip tokiu atveju pasielgti. Apimta skausmo ir sutrikusi ji stovėjo prie mirštančiojo lovos...
   Pilnatvės ir nuovokos slypi kiekviename žmoguje, o Jūsų užduotis – niekada ir jokiais būdais neprimesti savo įsitikinimų, bet padėti kitam žmogui surasti tas ištakas savyje. Tai aukštos moralės, išminties ir tam tikro kultūrinio lygio pasekmė.
   Kalbant apie dvasinę pagalbą mirštančiam reikia pažymėti du dalykus: viltį ir atleidimą. Viltis išsipildys, jeigu nuoširdžiai melsitės, prašydami atleidimo.Idant padėtumėte sau atleisti, prisiminkite visus gerus darbus, atleiskite nuoširdžiai visiems, kas Jums yra prasikaltęs per gyvenimą, ir paprašykite atleidimo visų tų, kuriuos esate nuskriaudę. Ne kiekvienas tiki oficiale religija, bet beveik kiekvienas tiki atleidimu.
   Visos religijos pabrėžia atleidimo galią, ir šioji galia nebūna niekad labiau reikalinga ar stipriau juntama, nei žmogui mirštant. Atleisdami ir gaudami atleidimą, mes išvalome savo poelgių tamsybes ir geriausiai pasiruošiame mirties kelionei.
   Stipenas Levinas pasakojo apie vėžiu mirštančią moterį, kuri nepaisydama nuoširdaus atsidavimo savo tikėjimui, atsiskyrė nuo jo. Ji buvo visiškai sutrikusi, bet galiausiai suvokė, kas jai padėtų atnaujinti ryšį su Kristumi ir įgyti kiek pasitikėjimo bei rasti paguodos mirštant, ji be atvangos kartojo maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau pasigailėk manęs“. Ši malda atvėrė jos širdį ir ji ėmė jausti nuolatinį Kristaus buvimą greta.