SVEIKATA SAVO JĖGOMIS
Sveikata ir kitos problemosDienos aktualijosTema diskusijaiTeisingo maitinimosi problemosRaktas į džiaugsmingą gyvenimąDr. R. Follio metodasAr mokate gerti vandenįJūsų organizmas neserga - jis ištroškęsOzonas ir vanduoDAR LABAI SVARBI INFORMACIJA APIE VANDENĮDesiderataGyvenimo filosofijaAJURVEDA-pagal ajurvedą žarnyno toksinai ir kaip jų išvengtiNORBEKOVASSU DŽOK stebuklasTiesus stuburasNatūralus šilkasKosmosas ir sveikataNuoširdūs patarimai, kaip padėti mirštančiamApie maneIšsilavinimasParduotuvė
Pagalba
Pagalba
Nuoširdūs patarimai
Dvasinė pagalba
Pagalba po mirties

                                                            

http://www.youtube.com/watch?v=Knve6UExruI

                                      PAGALBA I

 
   “Daugelis mūsų norėtų mirti ramiai, bet aišku ir tai, kad negalime
viltis ramios mirties, jei gyvendami smurtaujame, jei mūsų protą
nuolatos trikdo tokios emocijos: pyktis, aistringas prieraišumas ir
baimė. Tad norėdami laimingai mirti, turime dorai gyventi…Nors
atgimimas dažniausiai priklauso nuo karmos jėgų, vis dėlto
mūsų priešmirtinė dvasios būsena gali paveikti jo kokybę. Taigi
jei mirties akimirkomis ypač stengiamės pažadinti savyje gerą
būseną, galime – kad ir kokios įvairios karmos būtume
prisikaupę – sustiprinti bei suaktyvinti gerąją karmą ir tokiu būdu
laimingai atgimti.
   Padėti mirti kitiems ne mažiau svarbu, nei patiems pasiruošti
mirčiai. Kadaise visi buvome bejėgiai kūdykiai, negalėję išgyventi be
kitų globos ir gerumo. O kadangi ir mirštantieji negali sau pagelbėti,
mes turime saugoti juos nuo rūpesčių bei nerimo ir kiek įmanoma
padėti jiems ramiai mirti.
   Šiuo atveju svarbiausia vengti visko, kas dar labiau sutrikdytų
mirštančiojo dvasią. Pirmoji pagalba mirštantiesiems – juos nuraminti.
Tam yra daug būdų. Netgi švelnus guodimas gali atpalaiduoti
mirštančiojo protą, suteikti jam ramybės”.
                                                                                  Jo šventenybė Dalai Lama
 
   Ar Jūs tikite, kad gyvensite pasibaigus šiam gyvenimui? Tikite tuo kaip filosofiniu teiginiu ar jaučiate tai giliai širdyje? Kodėl tai svarbu, galite Jūs paklausti? Yra žinoma, jeigu žmogus tiki gyvenimu po mirties, tai visiškai kitokia jo pasaulėžiūra, kitoks asmeninės atsakomybės ir dorovės supratimas. O tiems, kurie tvirtai juo netiki, yra pavojus sukurti netoliaregišką visuomenę, beveik negalvojančią apie savo veiksmų padarinius. Galbūt tai ir lėmė, kad pasaulis toks žiaurus ir vis žiaurėja, stokoja tikros atjautos.
   Mūsų visuomenė pamišusi dėl jaunystės, sekso bei valdžios, mes kratomės senatvės…
Argi ne žiauru, kad nebesirūpiname senais žmonėmis ar net tyčiojamės iš jų…Ar jaunimas išmokytas gerbti senatvę? Kokia šiandiena mūsų auklėjimo programa ar mes iš vis turime ją?
   Net kai mirtimi vaduojasi draugai ar artimieji, mes dažnai beveik nė nenumanome kaip jiems padėti. O kai jie jau mirę, mūsų niekas neragina pagalvoti apie jų ateitį – kaip jiems seksis vėliau ir kaip galėtume jiems pagelbėti (apie tai bus atsirai parašyta). Iš ties bet koks pasiūlymas pamąstyti apie tai tikriausiai mūsų visuomenėje būtų atmestas kaip absurdiškas ir juokingas.
   Iš ties šiurpi pastaba, skirta šiuolaikiniam pasauliui: dauguma žmonių miršta nepasirengę mirčiai, nes taip ir gyveno – nepasirengę gyventi. Ar galima pasakyti dar šiurpiau?
   Mes tikrai galime gyventi taip, kad deramai pasirengtume mirčiai.
   Budizmo požiūriu, gyvenimas ir mirtis sudaro vieną visumą. Mirtis – tai naujo gyvenimo etapo pradžia ir veidrodis, kuriame atsispindi visa gyvenimo prasmė.
   Nepaisydami didžiulių pastarųjų metų mokslo laimėjimų, ypač psichofiziologijos ir transpersonalinės psichologijos srityje, dauguma mokslininkų vis dar tapatina protą vien su smegenyse vykstančiais fiziologiniais procesais. Tai prieštarauja visų religijų mistikų ir medituotojų potyriams, atskleistiems pasauliui per daugelį tūkstantmečių.
   Gera žinia yra tokia: pasirengusiems ir gyvenimas, ir mirtis kupini didžiulės vilties. Pasirengusiam ir patyrusiam mirtis ateina ne kaip pralaimėjimas, o kaip triumfas, kaip auksčiausia bei šlovingiausia gyvenimo akimirka.
   Nerastume žemėje tokios vietos, kurioje galėtume pasislėpti nuo mirties, nes tik pamišėlis gali manyti, kad jam pavyks nuo jos pabėgti….
   "Žmonės ateina ir išeina, bet niekad neužsimena apie mirtį…Pratintis prie mirties – tai pratintis prie laisvės. Žmogus išmokęs mirti nebe vergas". (Montaigne).

                                                                          Tomo Raginos nuotr. iš "KLAIPĖDOS" laikrasčio