SVEIKATA SAVO JĖGOMIS
Sveikata ir kitos problemosDienos aktualijosTema diskusijaiTeisingo maitinimosi problemosRaktas į džiaugsmingą gyvenimąDr. R. Follio metodasAr mokate gerti vandenįJūsų organizmas neserga - jis ištroškęsOzonas ir vanduoDAR LABAI SVARBI INFORMACIJA APIE VANDENĮDesiderataGyvenimo filosofijaAJURVEDA-pagal ajurvedą žarnyno toksinai ir kaip jų išvengtiNORBEKOVASSU DŽOK stebuklasTiesus stuburasNatūralus šilkasKosmosas ir sveikataNuoširdūs patarimai, kaip padėti mirštančiamApie maneIšsilavinimasParduotuvė
Nuoširdūs patarimai, kaip padėti mirštančiam
Pagalba
Nuoširdūs patarimai
Dvasinė pagalba
Pagalba po mirties

                                     

                                                                                                                                                Nikolai Roerich Armageddon

                                                          

                       ĮVADAS

      Šis puslapis paruoštas pagal SOGJALOS RINPOČE knygą

        "Tibetiečių GYVENIMO IR MIRTIES KNYGA",2007. KAUNAS,MIJALBA.

   Visas gyvenimas medicinoje, tai ne kartą teko matyti mirštantįjį…labai gaila, bet

prisimenu visus aplinkui buvusius tuo metu medicinos darbuotojus ir save tame

tarpe, kokie mes visi buvome neišmanėliai: visi vaizdavome, kad nebūname šalia

mirštančiojo todėl, kad laukia neatidėliotini reikalai, darbai...o gal tai buvo savotiškas

nemokėjimas, žinių trūkumas, kaipelgtis tokioje situacijoje...

   Tomas Mertonas rašė: „Kas iš to, kad nuskrisime į mėnulį, jei vis dar nesugebame peržengti prarajos, skiriančios mus nuo savęs“. Kiekvieną minutę mes išleidžiame milijonus, mokydami žmones (ko verti vien televizijoje demonstruojami filmai) žudyti ir griauti, kuriame bombas, karinius lėktuvus ir raketas. Tačiau neišleidžiame beveik nieko, kad išmokytume žmones suvokti gyvenimo ir mirties prigimtį ir padėtume jiems, kai priartėja mirtis, sutikti ją ir suprasti, kas vyksta. Mes gyvename taip lyg mirtis išviso neegzistuoja...Kokia baisi ir liūdna tokia situacija, koks akivaizdus mūsų nežinojimas ir tikros meilės sau ir kitiems stoka!!! O juk meilė valdo pasaulį, ar tikrai taip yra???
   Žinios apie mirtį, apie pagalbą mirštantiesiems ir apie dvasinę mirties bei mirimo būseną – turi būti pasiekiamos visiems visuomenės sluoksniams.
   Kaip Jūs galite būti geras gydytojas ar (sesele) slaugytoja, jei neturite jokio supratimo apie mirtį ir neišmanote, kaip iš tiesų reikia dvasiškai rūpintis savo pacientais??? Suprantu, kad yra daug gerų rūpestingų medicinos darbuotojų. Ar ne laikas jiems suprasti, jog gyvenimo ir mirties pažinimo tiesos ieškojimas ir gydymo praktika yra neatskiriami dalykai?
   Nepaprastai būtina dvasinė ir praktinė gydytojų bei medicinos slaugytojų mokymo, požiūrio į medicininę priežiūrą ir realaus rūpinimosi mirštančiaisiais PERMAINA !!!
   Paklauskite savęs dviejų dalykų: ar kiekvieną akimirką atsimenate, jog Jūs ir visi kiti mirtingi, AR VISUOMET DĖL TO ATJAUČIATE VISAS BŪTYBES??? (prisiminkime, kaip buvo pasielgta su šuniuku Pipiru!!!)
   O gal mes gyvename ir nenorime galvoti apie tai? Visa tai reiškia, jog daugelis žmonių gyvena nepaisydami mirties arba jos bijodami. Netgi kalbos apie mirtį laikomos liguistu reiškiniu...
   Kiti žiūri į mirtį lengvabūdiškai, jie mano, kad dėl kažin kokios nesuprantamos priežasties jiems viskas baigsis gerai ir nėra dėl ko jaudintis. Vienas tibetiečių mokytojas apie tokius žmones yra pasakęs: „Žodžiai „mirtis juk ištinka kiekvieną, nieko čia baisaus, tai natūralu, viskas bus gerai“ – puiki teorija, jei Tavęs tuo tarpu tai neliečia.
    Visos didžiosios dvasinės pasaulio tradicijos, tarp kurių, žinoma ir krikščionybė, aiškiai mums sako, kad mirtis – ne pabaiga. Visos jos perdavė vienokio ar kitokio gyvenimo po mirties viziją, kuri pripildo dabartinį mūsų gyvenimą šventos prasmės. Be tvirto tikėjimo pomirtine būtimi, daugumos žmonių gyvenimas neturi tikros prasmės.
 Čia verta pacituoti Brazilijos aplinkosaugos ministro Jose Antonio Lutzenberger žodžius:
   „Šiuolaikinė industrinė visuomenė išpažįsta fanatišką religiją. Mes naikiname, nuodijame, griauname visas planetos gyvybės sistemas. Mes pasirašome vekselius, kurių mūsų vaikai nesugebės apmokėti... Mes elgiamės lyg būtume paskutinioji karta, gyvenanti šioje planetoje. Jei radikaliai nepakeisime savo širdies, proto, politikos ir požiūrio, Žemė gali virsti tokia kaip Venera – išdeginta ir mirusi.“